Ilgą laiką dirbau darbą, visiškai nesusijusį su energetiniais metodais ar dvasinėmis praktikomis. Buvau verslininkas. Darbas man patiko, dirbau su didžiuliu užsidegimu. Penktadieniais laukdavau pirmadienių, o tada su džiaugsmu vėl panirdavau į mėgiamą veiklą.
|
Tačiau palaipsniui daugėjo problemų, vis mažiau liko džiaugsmo, nesėkmių ir praradimų išvengti nepavyko.
Iš karto dar nesupratau ką turiu daryti. Tik vėliau suvokiau, kad negaliu sustoti vienoje vietoje – privalau žengti į priekį, ieškoti naujų kelių. Dabar žinau – kai „užstringi“ vienoje vietoje, kai veikla, kurią anksčiau mėgai, nebeteikia džiaugsmo, turi rimtai apgalvoti ką daryti toliau. To neatlikus, gyvenimas neklausdamas pasirūpina už mus... Vieni dvasiniu keliu pasuka vedini smalsumo, kiti – išgyvendami psichologines traumas, o mano dvasinė kelionė prasidėjo patyrus skaudžią avariją. Pusę metų gulėdamas lovoje turėjau galimybę mintimis peržvelgti visą savo gyvenimą, įsiklausyti į savo dvasios šauksmą. Niekas nenutinka atsitiktinai. Patekęs į avariją labai pasikeičiau. Pradėjau domėtis Rytų išmintimi, gilintis į dvasinius dalykus, išmokau save girdėti, daug metų mažinau egoizmą. Kaip tik tuo metu į rankas pateko knyga apie reiki. Perskaitęs labai aiškiai supratau, jog šis metodas būtinai reikalingas man. Buvau pasirengęs viskam: važiuoti mokytis kad ir į kitą šalį, mokėti tiek pinigų, kiek tik prireiks. Mokytojas visada pasirodo tada, kai jau laikas. Iš pradžių net skambinau į Rusiją dėl galimybės sudalyvauti reiki seminare. Tačiau taip susiklostė, kad toli važiuoti neprireikė – reiki mokytoją radau Lietuvoje. Reiki pirmos pakopos seminare sudalyvavau 1997 m. gegužės mėn. Kaune, pas Reiki mokytoją Vladą Martirosą. |
Atradau daug daugiau, nei iš pradžių tikėjausi. Supratau, kad vien tik verslas, nėra vienintelis ir tikrasis mano pašaukimas. Todėl užsiėmiau reiki. Taip pat akivaizdžiai pamačiau, kad pinigai, kad ir kokie reikalingi jie būtų, nėra svarbiausias dalykas gyvenime.
Daug svarbiau – užsiimti tuo, kas patinka ir viską stengtis daryti galvojant ne tik apie save.
O tada atrandi dvasios ramybę, vidinę harmoniją, pusiausvyrą. Atradus savąjį kelią, atsakius į dvasios šauksmą, gauni daugiau energijos savaime, todėl pasijunti daug laimingesnis ir sveikesnis, daugiau gerų idėjų aplanko...
Tiesa, kad sunkumų pasitaiko kiekvieno, net ir dvasiniu keliu žengiančio žmogaus kelyje. Tiesiog turėdamas daugiau energijos sunkumus priimi kaip iššūkius ar galimybes, o „išsiderinęs“ moki greičiau susiharmonizuoti, į problemas sugebi pažvelgti tarsi iš šono. Be to, negalėčiau pasakyti, kad žengti dvasiniu keliu yra labai lengva ir paprasta. Visgi džiaugiuosi gyvenimu, kurį turiu, gerinu ir grąžinu jį. Turiu savo „arkliuką“. Nors reiki atradau per kančią, tačiau tokia jau mano patirtis ir ji man brangi.
Daugiau čia
Daug svarbiau – užsiimti tuo, kas patinka ir viską stengtis daryti galvojant ne tik apie save.
O tada atrandi dvasios ramybę, vidinę harmoniją, pusiausvyrą. Atradus savąjį kelią, atsakius į dvasios šauksmą, gauni daugiau energijos savaime, todėl pasijunti daug laimingesnis ir sveikesnis, daugiau gerų idėjų aplanko...
Tiesa, kad sunkumų pasitaiko kiekvieno, net ir dvasiniu keliu žengiančio žmogaus kelyje. Tiesiog turėdamas daugiau energijos sunkumus priimi kaip iššūkius ar galimybes, o „išsiderinęs“ moki greičiau susiharmonizuoti, į problemas sugebi pažvelgti tarsi iš šono. Be to, negalėčiau pasakyti, kad žengti dvasiniu keliu yra labai lengva ir paprasta. Visgi džiaugiuosi gyvenimu, kurį turiu, gerinu ir grąžinu jį. Turiu savo „arkliuką“. Nors reiki atradau per kančią, tačiau tokia jau mano patirtis ir ji man brangi.
Daugiau čia
