Advento pašnekesiai: harmonijos pamoka
("Šeimininkė" 2005.12.14.)
Rasa Žemaitienė
Ant kauniečio Virginijaus Mockaus kabineto durų užrašas: „Netradicinės medicinos centras“. Jo vizitinėje užrašyta, jog jis reiki meistras-mokytojas. Vis dėlto mūsų pašnekesio tema kita. Kalbėsimės apie tai, kodėl žmonės serga, kodėl juos ištinka nelaimės, užgriūva neišsprendžiamos problemos. Šie „kodėl“ daugelio žmonių nuomone net negali turėti atsakymų. Tačiau Virginijus sako, kad atsakymus turi visi klausimai. Tik pats prisipažįsta, jog jis visa kuo susidomėjo ir tai suvokė, kai likimo piršto buvo skaudžiai palytėtas. 1989 metais patyręs sunkią avariją, po jos pusmetį nekilęs iš patalo, o dabar vaikščiojantis su lazdele, jaunas vyras teigia, jog labai dažnai tik dideli sukrėtimai priverčia žmonės paieškoti atsakymų apie gyvenimo prasmę.
Kai pasiūlėte pasikalbėti apie tai, kodėl mes sergame, susidomėjau, bet trumpai turbūt neatsakysite?
Galima ir trumpai. Harmonijos trūkumas tarp dvasinio ir materialaus gyvenimo galiausiai vis dėlto priveda prie problemų. Ne tik ligų – įvairių. Iš tikrųjų tai skirtumo tarp dvasios ir materijos nėra, nes viskas yra energija, viskas yra vibracijos. Bet žmonės suskirstė: čia materialu, o čia dvasiniai dalykai. O kai suskirstėme, tai ir išskyrėme. Vieni suskubo rūpintis materija ir tol, kol neatsiranda sveikatos ar kitokiu problemų, tokie žmonės per daug ir nesidomi dvasiniais dalykais. Kiti iš prigimties turi savybę domėtis, smalsauti ir tokie žmonės po paieškų atranda sau tinkančius principus ir dėsnius, kurie padeda gyvenime. Iš kitos pusės galbūt jiems nesiseka materialiniai dalykai. Taigi vėl yra harmonijos trūkumas ir nėra pusiausvyros.
O kas tuos mūsų prioritetus įtakoja?
Kiekvienas atvejis individualus, kiekvienas žmogus turi savo charakterį, todėl kalbėdami abstrakčiai galime pasakyti tik daugiau ar mažiau. Bet viską lemia požiūris – į pinigus, dvasingumą, tikėjimą. Tai gali būti išoriškai suformuotas požiūris, o gali būti vidinis, įstrigęs pasąmonėje nuo mažumės. Dėl materialinių dalykų gali kenkti požiūris, kai galvojama, jog visi turtingi sukčiai, kombinatoriai, spekuliantai, o gal aš tokia būti nenoriu, tai pasąmonė viską ir surikiuoja. Ir nesate turtinga. Bet juk ir turtingų žmonių yra labai įvairių – ir sąžiningų. Kartu požiūris kuria ir realybę. Vieni galvoja, kad viskam vadovauja Dievas ir reikia juo pasitikėti. Kiti sako, kad yra likimas, karma ir tu pats nieko nepadarysi ir neturėsi, nes tau tiesiog nelemta. Dar kiti mano, kad pats žmogus yra savo likimo kalvis ir tik jis pats susikuria visas savo gyvenimo situacijas. Aš sakyčiau, kad yra visi trys dalykai, kad viskam yra kažkokios giluminės priežastys, aukštesnė valia ir karminiai dalykai. Dažniausiai tie žmonės, kuriems nesiseka sako, kad štai jų toks likimas, jiems nepasisekė. Bet diagnozuodamas jų ligas, aš dažniausiai matau, kad žmogus pats susikuria problemas ir likimui visai nėra dėl ko priekaištauti. Daug dažniau žmonės kažko prisikuria. Žodžiais, mintimis, darbais. Tai trys įrankiai, kurie kuria mūsų realybę ir tais įrankiais galima sąmoningai susikurti kažkokį harmoningesnį gyvenimo variantą. Galima ir susigriauti. Aišku tam tikrose ribose, kurios kiekvienam nubrėžtos kaip programa, galbūt kaip karminė programa.
Ir kaip tai padaryti mintimi ir žodžiu?
Pirmiausiai reikėtų išsiaiškinti, kas mes esame. Visi suvokia, kad žmogus baigiasi kartu su kūno ribomis. Iš tiesų mūsų yra daugiau. Tai energetika, emocijos, mintys ir net visa tai, kas mus supa – draugai, priešai, artimieji, mūsų aplinka – tai irgi esame mes. Žiūrint dar toliau ir dar giliau, be kūno yra dar siela, dvasia ir visos šios galios ar dalys turi savo interesų. Kūno interesus patenkiname kuo lengviausiai, nes tai apčiuopiamiausia ir tam padeda protas, kuriuo visi ir sugalvoja savo norus, tikslus. Protas dažniausiai tarnauja kūno užgaidoms ir interesams, o kas tiktų sielai ir dvasiai tiesiog užmirštame. Dėl to nepaisymo atsiranda disharmonija. Pavyzdžiui, protas nori padaryti karjerą, mokantis teisės, o štai siela tokio tikslo visai neturėjo ir jos pašaukimas yra kitkas – gal sodininko, psichologo ar netradicinio gydymo būdų propagavimas. Bet kadangi nuo vaikystės tėvai nelabai stengiasi atskleisti vaiko polinkius, jie neskatinami užsimiršta ir žmonės, kurie vadovaujasi protu, renkasi kad ir nemėgiamą, bet pelningą darbą. Viskas vyksta pagal protą. Bet tada siela, neturinti galimybės pasireikšti, kenčia. Ir žmogus, kad ir padaręs protu geidžiamą karjerą ir atrodo galintis būti laimingu, toks vis dėlto nėra. Gal sveikata šlubuoja, šeimyniniai santykiai nesiklosto, o gal ir darbe nemiela. Taigi kai sklandžiai ir gražiai neišeina įvykdyti ir sielos programos, žmogus patenka į situacijas, kurios protą turi atvesti link sielos poreikių. Šio tikslo instrumentai yra ligos, nelaimės, problemos. Ne veltui yra posakis, kad Dievas su žmogumi bendrauja per ligas.
Jau girdžiu skaitytojų klausimą: kodėl kenčia maži vaikai?
Kartais jie miršta taip anksti, jog nei apie proto, nei apie sielos poreikius nėra net kalbos?
Pirmas dalykas, su kuo reikėtų susitaikyti, kad nieko neteisingo šiame pasaulyje nevyksta. Jei blogį matysime išorėje, tada tapsime kovotojais, kurie kariauja prieš kitaip mąstančius ir tikinčius. Dėl to ir vyksta visi nesutarimai nuo šeimos lygio iki valstybės lygio. Niekas šiaip sau neatsitinka. Skaudu sakyti, bet jeigu mažas vaikutis suserga ir miršta, tai visų pirma yra pamoka tėvams ir tai sielai, kuri atėjo kaip mažas vaikas ir turėjo tik mažą buvimo žemėje atkarpėlę. Bet sielai to užtenka, kad ji pakiltų ir tobulėtų kituose gyvenimuose.
Klausiu tiesiai: iš kur Jūs tai žinote?
Ir, apskritai, štai man kartais, matant daug neteisybės, iš viso norisi paneigti bet kokius tikėjimo dalykus.
Tiesiog įdėmiai stebiu gyvenimą. Esmė ta, kad man su tokiu požiūriu tiesiog yra ramiau, nes aš suprantu, kodėl visa tai vyksta ir dėl to nesikankinu. Mirusio kūdikio tėvams, aišku, skaudu tai girdėti, bet ir vėlgi priklauso nuo požiūrio į mirtį. Mirtis atrodo didžiausia tragedija, o iš tiesų tai tik perėjimas į kitą išmatavimą. Kitose tautose tai šventė. Jiems lengviau!
Bet galbūt tuos išmatavimus, save ramindami, mes sukūrėme lyg kokią paguodos pasaką?
Visai nesvarbu, net jeigu ir sukūrėme. Esmė, kaip mums tai tarnauja. Jeigu su tokiu požiūriu mums lengviau gyventi, tai to ir gana. Jei galvotume kitaip, kad viskas baigiasi kartu su mirtimi, tai nėra nei prasmės, nei tikslo gyventi. Kita vertus, tik tie žmonės, kurie susidūrę su mirtimi, ar pomirtiniu gyvenimu, gali tai patvirtinti ar paneigti daugiau už kitus. Visa kita tik mūsų tikėjimo dalykai, todėl kiekvienas žmogus kitaip ir tiki. Dar kitas požiūris: nieko nėra pastovaus ir tvirto, išskyrus tai, ką mes patys susikuriame. Todėl jeigu mes teigiame, kad visi aplinkui sukčiai ir vagys, tai tokia kompanija galiausiai aplink mus ir susirinks.
Bet žmogus manantis, kad tik jis pats yra likimo kalvis, nebūtinai turi visus laikyti na, kad ir vagimis?
Nebūtinai. Bet jeigu jis pats kuria gyvenimą, tai turi nepamiršti ir kitų reikalingų dalykų – sąmoningumo, išminties, valios. Be šito kūryba vyks labai primityviai. O žinant įrankius, gyvenimą tikrai galima susikurti pagal savo pageidavimą ir norą, tik visada įsikiša protas ir nubrėžia ribas. Todėl sakoma bus Jums pagal tikėjimą. Didžiausia disharmonija atsiranda per žmogaus egoizmą. Tai reiškia, kad žmogus nebūtinai lipa per kitų galvas ar žiūri savo interesus. Mano diagnostikoje tai išreikšta vienetais nuo 1 iki 100. Ir kai aš pastebiu, kad žmogaus egoizmas daugiau nei 50, jis jau manęs neklauso. Nes didelis ego visų pirma neleidžia priimti kitų nuomonės. Žmogus apie viską susidaro savo kad ir negerą nuomonę, griežtai jos laikosi ir stengiasi nė už ką nekeisti. Kita vertus, per mažas ego irgi trukdo gyventi. Todėl mano diagnostikoje normalus skaičius tam žmogui, kuris dvasine praktika neužsiima yra apie 20. Be to, labai dažnai žmonės gyvenimą dėl savęs traktuoja kaip egoizmą. Iš tiesų reikia gyventi dėl savęs, o ne dėl vaikų, tėvų, artimųjų, santykių ar pinigų. Toks nesąmoningai ar sąmoningai užsibrėžtas dalykas viską ardo ir gadina. Žmogus tada savęs tiesiog neišreiškia, savo sielos programos neįgyvendina ir nesidžiaugia gyvenimu. O jau tada pasąmonėje užsifiksuoja, kad gyvenimas neturi prasmės, nes nėra džiaugsmo. Tad žmonės savęs nežiūri ir dar pradeda kaltinti kitus. Bet reikia prisiminti, jog tai, ką mes turime viduje neišvengiamai projektuojame į išorę, o tada jau visi blogi. Jeigu troleibusu važiuojant kažkas užmynė ant kojos, žmogus apkaltins užmynusį, o iš tiesų kaltas pats. Kodėl? Todėl kad tu nepakantus, lipi kitiems per galvas ir tau buvo lengvai apie tai priminta. Po to gal dar suklupsi ir panašiai.
Verčiate prisiminti situaciją, kai griuvau lygioje vietoje ir skilo alkūnė.
Reikia susimąstyti. O diagnostika gali būti ir labai paprasta: jeigu kažkas atsitinka rankoms, tai dorote tai, ko nereikia, arba nedarote to, ką reikia. Jeigu šlubuoja kojos, tai ne ten einate arba neinate ten, kur reikia. Jeigu skauda galvą, tai ne taip galvojate arba negalvojate pakankamai. Jeigu problemos su stuburu, tai bloga gyvenimo motyvacija ar ne tas gyvenimo pagrindas. Jeigu problema su akimis, tai arba kažko nematote arba žiūrite ne ten, kur reikia ir pan. Esmė: stabdykime savo egoizmą, o tada atsiras daugiau intuicijos, didesnis suvokimo lygis. Nesiorientuokime tik paviršutiniškai, reikia stengtis gyvenimo situacijas išjausti giliau.
Norite pasakyti, kad bet koks negalavimas, turi priežastis ir šiaip sau neužpuola?
Žmogų galima palyginti su medžiu. Žmogaus kūnas – kamienas; mintys, ketinimai ir planai - šakos; lapai - norai, aistros, troškimai; vaisiai – rezultatas, tai ką turime šiandien. Vaisiai gali būti geri, su pliuso ženklu, ir blogi – su minuso. Bet visko čia išvardyto priežastys yra vis dėlto šaknys, o jos, kaip ir medžio, paslėptos nuo mūsų paviršutiniško žvilgsnio ir mes kartais nežinome, kodėl prastai auga šakos, džiūsta lapai ir nėra vaisių. Taip ir žmogus. Nematydami priežasčių, būdami paviršutiniški, nesužinosime, nuo ko priklauso mūsų laimės ar nelaimės. Apie tas pačias šaknis kalba ir daug filosofinių, religinių ar kitokių veikalų, knygų.
O literatūra, didelis apsiskaitymas negali užgožti prigimtinės intuicijos?
Didžiulis kiekis informacijos iš tiesų tai gali padaryti, todėl knygas reikia rinktis daugiau intuityviai tokias, kurios įkvėptų žmogų ieškojimams, naujam mąstymui ir suvokimui. Pažvelgus energetiškai t.y. giliau, žmogus turi septynias čakras, kurios įtakoja jo savijautą, veiklą, sveikatą. Trys apatinės čakros daugiau išreiškia mus materialinėje plotmėje, o keturios viršutinės – dvasinėje. Trys pirmosios aktyvuojamos ir treniruojamos nuo mažens, nuo savo žaislų, kambario, vėliau – savo šeimos, automobilio, namų. Tas „savo“ ilgainiui virsta į egoizmą: turiu sukaupti, turėti, tai mano. O keturios viršutinės čakros yra kitokios, orientuotos į dvasingumą – jas aktyvina skaitymas, analizė, gilinimasis, noras pažinti ir suprasti, pagaliau ir tikėjimas. Taip pat tokie metodai, kaip meditacija, joga, reiki. Šiandieniniame mūsų gyvenime aiškiai matosi, kad trūksta tų aukštesniųjų jausmų: Meilės be jokių sąlygų, užuojautos, geranoriškumo, saviraiškos, suvokimo, intuicijos, dvasinės stiprybės ir tyrumo... Per ilgai buvo orientuojamasi tik į tris apatines čakras, o jeigu ko ir mokomasi, tai vėlgi tik dėl vartotojiškų poreikių – pinigų, karjeros, gerbūvio, šeimos. O aktyvina čakras mūsų požiūris į gyvenimą, tai yra tai, kas susikuriama sąmoningai arba dažniau nesąmoningai. Vieni turime ligas ir nelaimes, kiti - sėkmę, džiaugsmą ir gerus santykius. Harmonija tarp trijų apatinių ir keturių viršutinių čakrų ir padeda išvengti disharmonijos ir visų blogų pasekmių. Bet dažniausiai gerai gyvendami, mes nesiekiame dvasinių dalykų. Ir tada priminimai apie juos būna skaudūs. O jų esmė tokia: tik kai visai prislegia bėdos, mes pasistengiame nuoširdžiai kreiptis į Dievą. Nuoširdus šviesos ir dvasinio tobulėjimo siekimas gyvenime viską gali pasukti į gerąją pusę. Suteikti džiaugsmo, laimę, o ne tik išgyjimą ar problemos sprendimą. Mes nežinome bendrų dvasinių dėsnių, o jei žinome, tai ignoruojame ir harmonija nesirūpiname.
O kaip žmogui ligą diagnozuojate Jūs?
Diagnozuoju savo metodais, medituodamas ir žmogui dar prieš ateinant. Sukoncentravus mintį tam tikroje būsenoje užduodami klausimai ir gaunami atsakymai. Žiūriu žmogaus energetiką, karmą, o tada jau matosi, kodėl atsirado liga. Susitikus mes aptariame rezultatus. Kiekvienam žmogui informaciją reikia pateikti taip, kad jis ją priimtų ir suprastų. Pasakius tiesmukiškai, žmogus ją gali tiesiog atmesti ar įsižeisti. Todėl kiekvienu atveju gerbiu ir žmogų, ir jo požiūrį. Po to su pacientu kalbamės, svarstome, ką jis gyvenime daro ne taip, ko jo mintyse per daug, o ko per mažai. Po mūsų pašnekesio, jeigu žmogus visu tuo patiki, jis imasi tvarkytis su ligos priežastimi, o man lieka pati liga. Kai šaknys sveikos, visos kitos ligos pasitraukia pačios arba lengvai pagydomos tradicinės medicinos, bioenergetiniais ar reiki metodais. Reiki metodo dėka organizmas prisipildo gyvybine energija. Pagerėja savireguliacijos, metabolizmo procesai. Be to aktyvinamos tos čakros, kurios išsiderinusios, nepakankamai išsivysčiusios ar pažeistos, užterštos. Reiki subtilioji energija ir skatina žmogų būti daugiau sąmoningu, mąstyti, stebėti save, aplinką, gyvenimą, būti geranoriškesniu. O nepašalinus ligos priežasčių, kitaip sakant, neprisikapsčius iki šaknų, disharmonija gali pasireikšti kitur – karjeros, šeimos santykių plotmėje. Ir žmogus net nesuvoks, kad štai sveikata ir sėkmė darbe gali būti labai tampriai susijusios. Žodžiu, be požiūrio pakeitimo, neįmanomos ir teigiamos permainos. Yra net toks pasakojimas. Skrenda bitutė ir sutinka musę. Bitutė sako: „Skrendam kartu, žinau naujų žiedų lauką“. O musė atsako, kad ir čia po krūmu yra labai daug gerų dalykų. Taip yra ir su žmonėmis. Vieni orientuoti į žiedus, o kiti į tai, kas po krūmu. Pagal tai ir rezultatas. Ir visai nesvarbu, kad kartais mums atrodo, jog musėms sekasi labiau.
Rasa Žemaitienė
("Šeimininkė" 2005.12.14.)
Rasa Žemaitienė
Ant kauniečio Virginijaus Mockaus kabineto durų užrašas: „Netradicinės medicinos centras“. Jo vizitinėje užrašyta, jog jis reiki meistras-mokytojas. Vis dėlto mūsų pašnekesio tema kita. Kalbėsimės apie tai, kodėl žmonės serga, kodėl juos ištinka nelaimės, užgriūva neišsprendžiamos problemos. Šie „kodėl“ daugelio žmonių nuomone net negali turėti atsakymų. Tačiau Virginijus sako, kad atsakymus turi visi klausimai. Tik pats prisipažįsta, jog jis visa kuo susidomėjo ir tai suvokė, kai likimo piršto buvo skaudžiai palytėtas. 1989 metais patyręs sunkią avariją, po jos pusmetį nekilęs iš patalo, o dabar vaikščiojantis su lazdele, jaunas vyras teigia, jog labai dažnai tik dideli sukrėtimai priverčia žmonės paieškoti atsakymų apie gyvenimo prasmę.
Kai pasiūlėte pasikalbėti apie tai, kodėl mes sergame, susidomėjau, bet trumpai turbūt neatsakysite?
Galima ir trumpai. Harmonijos trūkumas tarp dvasinio ir materialaus gyvenimo galiausiai vis dėlto priveda prie problemų. Ne tik ligų – įvairių. Iš tikrųjų tai skirtumo tarp dvasios ir materijos nėra, nes viskas yra energija, viskas yra vibracijos. Bet žmonės suskirstė: čia materialu, o čia dvasiniai dalykai. O kai suskirstėme, tai ir išskyrėme. Vieni suskubo rūpintis materija ir tol, kol neatsiranda sveikatos ar kitokiu problemų, tokie žmonės per daug ir nesidomi dvasiniais dalykais. Kiti iš prigimties turi savybę domėtis, smalsauti ir tokie žmonės po paieškų atranda sau tinkančius principus ir dėsnius, kurie padeda gyvenime. Iš kitos pusės galbūt jiems nesiseka materialiniai dalykai. Taigi vėl yra harmonijos trūkumas ir nėra pusiausvyros.
O kas tuos mūsų prioritetus įtakoja?
Kiekvienas atvejis individualus, kiekvienas žmogus turi savo charakterį, todėl kalbėdami abstrakčiai galime pasakyti tik daugiau ar mažiau. Bet viską lemia požiūris – į pinigus, dvasingumą, tikėjimą. Tai gali būti išoriškai suformuotas požiūris, o gali būti vidinis, įstrigęs pasąmonėje nuo mažumės. Dėl materialinių dalykų gali kenkti požiūris, kai galvojama, jog visi turtingi sukčiai, kombinatoriai, spekuliantai, o gal aš tokia būti nenoriu, tai pasąmonė viską ir surikiuoja. Ir nesate turtinga. Bet juk ir turtingų žmonių yra labai įvairių – ir sąžiningų. Kartu požiūris kuria ir realybę. Vieni galvoja, kad viskam vadovauja Dievas ir reikia juo pasitikėti. Kiti sako, kad yra likimas, karma ir tu pats nieko nepadarysi ir neturėsi, nes tau tiesiog nelemta. Dar kiti mano, kad pats žmogus yra savo likimo kalvis ir tik jis pats susikuria visas savo gyvenimo situacijas. Aš sakyčiau, kad yra visi trys dalykai, kad viskam yra kažkokios giluminės priežastys, aukštesnė valia ir karminiai dalykai. Dažniausiai tie žmonės, kuriems nesiseka sako, kad štai jų toks likimas, jiems nepasisekė. Bet diagnozuodamas jų ligas, aš dažniausiai matau, kad žmogus pats susikuria problemas ir likimui visai nėra dėl ko priekaištauti. Daug dažniau žmonės kažko prisikuria. Žodžiais, mintimis, darbais. Tai trys įrankiai, kurie kuria mūsų realybę ir tais įrankiais galima sąmoningai susikurti kažkokį harmoningesnį gyvenimo variantą. Galima ir susigriauti. Aišku tam tikrose ribose, kurios kiekvienam nubrėžtos kaip programa, galbūt kaip karminė programa.
Ir kaip tai padaryti mintimi ir žodžiu?
Pirmiausiai reikėtų išsiaiškinti, kas mes esame. Visi suvokia, kad žmogus baigiasi kartu su kūno ribomis. Iš tiesų mūsų yra daugiau. Tai energetika, emocijos, mintys ir net visa tai, kas mus supa – draugai, priešai, artimieji, mūsų aplinka – tai irgi esame mes. Žiūrint dar toliau ir dar giliau, be kūno yra dar siela, dvasia ir visos šios galios ar dalys turi savo interesų. Kūno interesus patenkiname kuo lengviausiai, nes tai apčiuopiamiausia ir tam padeda protas, kuriuo visi ir sugalvoja savo norus, tikslus. Protas dažniausiai tarnauja kūno užgaidoms ir interesams, o kas tiktų sielai ir dvasiai tiesiog užmirštame. Dėl to nepaisymo atsiranda disharmonija. Pavyzdžiui, protas nori padaryti karjerą, mokantis teisės, o štai siela tokio tikslo visai neturėjo ir jos pašaukimas yra kitkas – gal sodininko, psichologo ar netradicinio gydymo būdų propagavimas. Bet kadangi nuo vaikystės tėvai nelabai stengiasi atskleisti vaiko polinkius, jie neskatinami užsimiršta ir žmonės, kurie vadovaujasi protu, renkasi kad ir nemėgiamą, bet pelningą darbą. Viskas vyksta pagal protą. Bet tada siela, neturinti galimybės pasireikšti, kenčia. Ir žmogus, kad ir padaręs protu geidžiamą karjerą ir atrodo galintis būti laimingu, toks vis dėlto nėra. Gal sveikata šlubuoja, šeimyniniai santykiai nesiklosto, o gal ir darbe nemiela. Taigi kai sklandžiai ir gražiai neišeina įvykdyti ir sielos programos, žmogus patenka į situacijas, kurios protą turi atvesti link sielos poreikių. Šio tikslo instrumentai yra ligos, nelaimės, problemos. Ne veltui yra posakis, kad Dievas su žmogumi bendrauja per ligas.
Jau girdžiu skaitytojų klausimą: kodėl kenčia maži vaikai?
Kartais jie miršta taip anksti, jog nei apie proto, nei apie sielos poreikius nėra net kalbos?
Pirmas dalykas, su kuo reikėtų susitaikyti, kad nieko neteisingo šiame pasaulyje nevyksta. Jei blogį matysime išorėje, tada tapsime kovotojais, kurie kariauja prieš kitaip mąstančius ir tikinčius. Dėl to ir vyksta visi nesutarimai nuo šeimos lygio iki valstybės lygio. Niekas šiaip sau neatsitinka. Skaudu sakyti, bet jeigu mažas vaikutis suserga ir miršta, tai visų pirma yra pamoka tėvams ir tai sielai, kuri atėjo kaip mažas vaikas ir turėjo tik mažą buvimo žemėje atkarpėlę. Bet sielai to užtenka, kad ji pakiltų ir tobulėtų kituose gyvenimuose.
Klausiu tiesiai: iš kur Jūs tai žinote?
Ir, apskritai, štai man kartais, matant daug neteisybės, iš viso norisi paneigti bet kokius tikėjimo dalykus.
Tiesiog įdėmiai stebiu gyvenimą. Esmė ta, kad man su tokiu požiūriu tiesiog yra ramiau, nes aš suprantu, kodėl visa tai vyksta ir dėl to nesikankinu. Mirusio kūdikio tėvams, aišku, skaudu tai girdėti, bet ir vėlgi priklauso nuo požiūrio į mirtį. Mirtis atrodo didžiausia tragedija, o iš tiesų tai tik perėjimas į kitą išmatavimą. Kitose tautose tai šventė. Jiems lengviau!
Bet galbūt tuos išmatavimus, save ramindami, mes sukūrėme lyg kokią paguodos pasaką?
Visai nesvarbu, net jeigu ir sukūrėme. Esmė, kaip mums tai tarnauja. Jeigu su tokiu požiūriu mums lengviau gyventi, tai to ir gana. Jei galvotume kitaip, kad viskas baigiasi kartu su mirtimi, tai nėra nei prasmės, nei tikslo gyventi. Kita vertus, tik tie žmonės, kurie susidūrę su mirtimi, ar pomirtiniu gyvenimu, gali tai patvirtinti ar paneigti daugiau už kitus. Visa kita tik mūsų tikėjimo dalykai, todėl kiekvienas žmogus kitaip ir tiki. Dar kitas požiūris: nieko nėra pastovaus ir tvirto, išskyrus tai, ką mes patys susikuriame. Todėl jeigu mes teigiame, kad visi aplinkui sukčiai ir vagys, tai tokia kompanija galiausiai aplink mus ir susirinks.
Bet žmogus manantis, kad tik jis pats yra likimo kalvis, nebūtinai turi visus laikyti na, kad ir vagimis?
Nebūtinai. Bet jeigu jis pats kuria gyvenimą, tai turi nepamiršti ir kitų reikalingų dalykų – sąmoningumo, išminties, valios. Be šito kūryba vyks labai primityviai. O žinant įrankius, gyvenimą tikrai galima susikurti pagal savo pageidavimą ir norą, tik visada įsikiša protas ir nubrėžia ribas. Todėl sakoma bus Jums pagal tikėjimą. Didžiausia disharmonija atsiranda per žmogaus egoizmą. Tai reiškia, kad žmogus nebūtinai lipa per kitų galvas ar žiūri savo interesus. Mano diagnostikoje tai išreikšta vienetais nuo 1 iki 100. Ir kai aš pastebiu, kad žmogaus egoizmas daugiau nei 50, jis jau manęs neklauso. Nes didelis ego visų pirma neleidžia priimti kitų nuomonės. Žmogus apie viską susidaro savo kad ir negerą nuomonę, griežtai jos laikosi ir stengiasi nė už ką nekeisti. Kita vertus, per mažas ego irgi trukdo gyventi. Todėl mano diagnostikoje normalus skaičius tam žmogui, kuris dvasine praktika neužsiima yra apie 20. Be to, labai dažnai žmonės gyvenimą dėl savęs traktuoja kaip egoizmą. Iš tiesų reikia gyventi dėl savęs, o ne dėl vaikų, tėvų, artimųjų, santykių ar pinigų. Toks nesąmoningai ar sąmoningai užsibrėžtas dalykas viską ardo ir gadina. Žmogus tada savęs tiesiog neišreiškia, savo sielos programos neįgyvendina ir nesidžiaugia gyvenimu. O jau tada pasąmonėje užsifiksuoja, kad gyvenimas neturi prasmės, nes nėra džiaugsmo. Tad žmonės savęs nežiūri ir dar pradeda kaltinti kitus. Bet reikia prisiminti, jog tai, ką mes turime viduje neišvengiamai projektuojame į išorę, o tada jau visi blogi. Jeigu troleibusu važiuojant kažkas užmynė ant kojos, žmogus apkaltins užmynusį, o iš tiesų kaltas pats. Kodėl? Todėl kad tu nepakantus, lipi kitiems per galvas ir tau buvo lengvai apie tai priminta. Po to gal dar suklupsi ir panašiai.
Verčiate prisiminti situaciją, kai griuvau lygioje vietoje ir skilo alkūnė.
Reikia susimąstyti. O diagnostika gali būti ir labai paprasta: jeigu kažkas atsitinka rankoms, tai dorote tai, ko nereikia, arba nedarote to, ką reikia. Jeigu šlubuoja kojos, tai ne ten einate arba neinate ten, kur reikia. Jeigu skauda galvą, tai ne taip galvojate arba negalvojate pakankamai. Jeigu problemos su stuburu, tai bloga gyvenimo motyvacija ar ne tas gyvenimo pagrindas. Jeigu problema su akimis, tai arba kažko nematote arba žiūrite ne ten, kur reikia ir pan. Esmė: stabdykime savo egoizmą, o tada atsiras daugiau intuicijos, didesnis suvokimo lygis. Nesiorientuokime tik paviršutiniškai, reikia stengtis gyvenimo situacijas išjausti giliau.
Norite pasakyti, kad bet koks negalavimas, turi priežastis ir šiaip sau neužpuola?
Žmogų galima palyginti su medžiu. Žmogaus kūnas – kamienas; mintys, ketinimai ir planai - šakos; lapai - norai, aistros, troškimai; vaisiai – rezultatas, tai ką turime šiandien. Vaisiai gali būti geri, su pliuso ženklu, ir blogi – su minuso. Bet visko čia išvardyto priežastys yra vis dėlto šaknys, o jos, kaip ir medžio, paslėptos nuo mūsų paviršutiniško žvilgsnio ir mes kartais nežinome, kodėl prastai auga šakos, džiūsta lapai ir nėra vaisių. Taip ir žmogus. Nematydami priežasčių, būdami paviršutiniški, nesužinosime, nuo ko priklauso mūsų laimės ar nelaimės. Apie tas pačias šaknis kalba ir daug filosofinių, religinių ar kitokių veikalų, knygų.
O literatūra, didelis apsiskaitymas negali užgožti prigimtinės intuicijos?
Didžiulis kiekis informacijos iš tiesų tai gali padaryti, todėl knygas reikia rinktis daugiau intuityviai tokias, kurios įkvėptų žmogų ieškojimams, naujam mąstymui ir suvokimui. Pažvelgus energetiškai t.y. giliau, žmogus turi septynias čakras, kurios įtakoja jo savijautą, veiklą, sveikatą. Trys apatinės čakros daugiau išreiškia mus materialinėje plotmėje, o keturios viršutinės – dvasinėje. Trys pirmosios aktyvuojamos ir treniruojamos nuo mažens, nuo savo žaislų, kambario, vėliau – savo šeimos, automobilio, namų. Tas „savo“ ilgainiui virsta į egoizmą: turiu sukaupti, turėti, tai mano. O keturios viršutinės čakros yra kitokios, orientuotos į dvasingumą – jas aktyvina skaitymas, analizė, gilinimasis, noras pažinti ir suprasti, pagaliau ir tikėjimas. Taip pat tokie metodai, kaip meditacija, joga, reiki. Šiandieniniame mūsų gyvenime aiškiai matosi, kad trūksta tų aukštesniųjų jausmų: Meilės be jokių sąlygų, užuojautos, geranoriškumo, saviraiškos, suvokimo, intuicijos, dvasinės stiprybės ir tyrumo... Per ilgai buvo orientuojamasi tik į tris apatines čakras, o jeigu ko ir mokomasi, tai vėlgi tik dėl vartotojiškų poreikių – pinigų, karjeros, gerbūvio, šeimos. O aktyvina čakras mūsų požiūris į gyvenimą, tai yra tai, kas susikuriama sąmoningai arba dažniau nesąmoningai. Vieni turime ligas ir nelaimes, kiti - sėkmę, džiaugsmą ir gerus santykius. Harmonija tarp trijų apatinių ir keturių viršutinių čakrų ir padeda išvengti disharmonijos ir visų blogų pasekmių. Bet dažniausiai gerai gyvendami, mes nesiekiame dvasinių dalykų. Ir tada priminimai apie juos būna skaudūs. O jų esmė tokia: tik kai visai prislegia bėdos, mes pasistengiame nuoširdžiai kreiptis į Dievą. Nuoširdus šviesos ir dvasinio tobulėjimo siekimas gyvenime viską gali pasukti į gerąją pusę. Suteikti džiaugsmo, laimę, o ne tik išgyjimą ar problemos sprendimą. Mes nežinome bendrų dvasinių dėsnių, o jei žinome, tai ignoruojame ir harmonija nesirūpiname.
O kaip žmogui ligą diagnozuojate Jūs?
Diagnozuoju savo metodais, medituodamas ir žmogui dar prieš ateinant. Sukoncentravus mintį tam tikroje būsenoje užduodami klausimai ir gaunami atsakymai. Žiūriu žmogaus energetiką, karmą, o tada jau matosi, kodėl atsirado liga. Susitikus mes aptariame rezultatus. Kiekvienam žmogui informaciją reikia pateikti taip, kad jis ją priimtų ir suprastų. Pasakius tiesmukiškai, žmogus ją gali tiesiog atmesti ar įsižeisti. Todėl kiekvienu atveju gerbiu ir žmogų, ir jo požiūrį. Po to su pacientu kalbamės, svarstome, ką jis gyvenime daro ne taip, ko jo mintyse per daug, o ko per mažai. Po mūsų pašnekesio, jeigu žmogus visu tuo patiki, jis imasi tvarkytis su ligos priežastimi, o man lieka pati liga. Kai šaknys sveikos, visos kitos ligos pasitraukia pačios arba lengvai pagydomos tradicinės medicinos, bioenergetiniais ar reiki metodais. Reiki metodo dėka organizmas prisipildo gyvybine energija. Pagerėja savireguliacijos, metabolizmo procesai. Be to aktyvinamos tos čakros, kurios išsiderinusios, nepakankamai išsivysčiusios ar pažeistos, užterštos. Reiki subtilioji energija ir skatina žmogų būti daugiau sąmoningu, mąstyti, stebėti save, aplinką, gyvenimą, būti geranoriškesniu. O nepašalinus ligos priežasčių, kitaip sakant, neprisikapsčius iki šaknų, disharmonija gali pasireikšti kitur – karjeros, šeimos santykių plotmėje. Ir žmogus net nesuvoks, kad štai sveikata ir sėkmė darbe gali būti labai tampriai susijusios. Žodžiu, be požiūrio pakeitimo, neįmanomos ir teigiamos permainos. Yra net toks pasakojimas. Skrenda bitutė ir sutinka musę. Bitutė sako: „Skrendam kartu, žinau naujų žiedų lauką“. O musė atsako, kad ir čia po krūmu yra labai daug gerų dalykų. Taip yra ir su žmonėmis. Vieni orientuoti į žiedus, o kiti į tai, kas po krūmu. Pagal tai ir rezultatas. Ir visai nesvarbu, kad kartais mums atrodo, jog musėms sekasi labiau.
Rasa Žemaitienė
