Keistas dalykas gyvenimas…
Atsivertimas
(Žurnalas "Ji" Baladžio mėn. 2003 m.)
Lina Grinkevičienė
Po pokalbio su reiki meistru Virginijumi Mocku išlėkiau pakylėta tarsi ant sparnų. Širdy paliko kažkas giedra šilta ir dvasinga. Sunku patikėti, kad prieš dešimt metų šiam žmogui terūpėjo verslas, pinigai ir gyvenimo malonumai.
Avarija - lemtingas ženklas
Vos įėjus į kabinetą, Virginijus mane pasitiko plačiai šypsodamasis. Jei ne lazdelė rankoje, nė neįtartum, kad trisdešimt ketverių metų vyras po ištikusios nelaimės pusmetį nesikėlė iš patalo, mokėsi vaikščioti iš naujo. „Po avarijos likau iki pusės paralyžuotas. Nors gydytojų prognozės buvo liūdnos, neabejojau, jog man invalido vežimėlio neprireiks. Tiesiog žinojau. Matyt, kol kelias paras gulėjau be sąmonės, kažkas tokio įvyko, pasisėmiau informacijos iš anapusio pasaulio. Nors iki tol nesidomėjau jokiais netradiciniais gydymo būdais, neskaičiau ezoterinės literatūros, pasąmonėje suvokiau, kaip priversti judėti apmirusius kojų pirštus. Dieną naktį mintyse įsivaizdavau, kaip mano stuburo kanalu „bėgioja“ įvairiaspalviai kamuoliukai. Paprastai kalbant, tai buvo gyvybinė energija, kurią mintimis siunčiau į pažeistą stuburą. Begalinis noras pasveikti išvengiant operacijos padarė stebuklą. Po savaitės pradėjau judinti pirštus. Po pusmečio pradėjau stotis ant kojų. Iš pradžių ropojau keturiomis, nes raumenys buvo visiškai silpni. Po reabilitacijos sanatorijose, gydymo ir treniruočių Maskvoje, jau vaikščiojau su ramentais. O gydytojai sakė, kad pilnam atsistatymui prireiks maždaug dešimt-dvylikos metų.
Dėl visko, kas atsitiko, esu dėkingas likimui. Šis nelaimingas įvykis mane privertė pakeisti požiūrį į gyvenimo vertybes ir tapti kitu, dvasingesniu žmogumi. “
Patiko turtingas gyvenimas
„Pamenu, tada, jaunam dvidešimtmečiui, terūpėjo materialūs dalykai. Vienintelis tikslas buvo susikurti prabangų ir gerą gyvenimą. Grįžęs iš armijos, apleidau studijas Kauno technologijos universitete. Maniau, diplomas palauks. Su draugu pradėjome biznį. Puikiai sekėsi. Iš Maskvos vežiojome kavą ir kitas deficitines tais laikais prekes. Kada inžinieriai per mėnesį uždirbdavo apie 200 rublių, mes - penkis šimtus per savaitę. Toks gyvenimas man patiko.
Būtent šiuo momentu įvyko avarija. Artėjo sesija, o aš nesimokiau, važinėjau biznio reikalais. Tą lemtingą dieną vairavau neišsimiegojęs, nepastebėjau duobės kelkraštyje ir nuriedėjęs automobilis apsivertė. Tėvai atsipirko gumbais ir mėlynėmis, o aš.... Kažkas turėjo įvykti, nes tada jaučiausi pasimetęs ir nežinoju, ką toliau veikti. Avarija matyt, buvo vienintelis būdas sustabdyti mane ir priversti susimąstyti apie tikrąsias gyvenimo vertybes. Tas skaudus spyris iš aukščiau pakoregavo mano gyvenimą. Ir sakyčiau nešvelniai".
Bet viskas keitėsi ne iš karto. Prireikė šešių metų, kol už "spyrį" Virginijus pradėjo dėkoti likimui . Neiškart pavyko nugalėti save ir pradėti gyventi prasmingiau, dvasingiau. „Vos tik pradėjau vaikščioti, manyje vėl prabudo verslininko gyslelė. Įkūriau privačią įdarbinimo agentūrą. Vėliau, su partneriu įkūrėme savo prekybos firmą. Pinigai byrėjo lyg iš dangaus. Įsigyjau nenaują, bet tais laikais prabangų automobilį, kišenėje smulkioms išlaidoms visada būdavo apie tūkstantis litų. Biznis plėtėsi.
Vakarėliai su bendradarbiais, savaitgaliai prie jūros…
Džiaugiausi gyvenimu ir nekreipiau dėmesio į likimo siunčiamus ženklus. Kai pirmąsyk apvogė mūsų firmą, net nepagalvojau, kad tai koks nors perspėjimas. Kai antrąsyk apiplėšė mano butą buvo liūdna, bet irgi nereagavau. (Vagys susikrovė aparatūrą bei kitus vertingus daiktus ir nurūko su mano mersedesu). Verslininko gyslelė ir noras gerai gyventi nustelbė viską. O dvasia alko ir maištavo. Mano aukštesnysis „aš“ troško daugiau. Kas vyksta jau pradėjau mąstyti, kai apgavo verslo partneriai iš Rusijos ir turėjome 50 tūkstančių dolerių nuostolių.
Manau, dar vienos avarijos ar nesėkmės neprireikė būtent dėl susimąstymo apie gyvenimo prasmę. Bet tiek įvykių reikėjo, kad suprasčiau, jog toks mano gyvenimas beprasmis. Taip gyvena daugelis. Iš tiesų tik mes patys galime nuspręsti ir visada sprendžiame kokia yra gyvenimo prasmė. Dažnai nesąmoningai arba šį sprendimą kopijuojame iš kitų.
Atrado reiki
„Pamenu, dar gulint ligoninėje tėtis atnešė knygą apie jogą ir meditaciją. Ji labai mane sudomino. Gulėdamas ant patalo, nenorėjau veltui švaistyti laiko. Ėmiau ieškoti išeities, kaip greičiau pasveikti. Skaičiau literatūrą apie netradicinius gydymo būdus, domėjausi bioenergija, Rytų filosofija, religijom. Taip pamažu atradau reiki. Paklausiau vidinio balso. Tas šauksmas buvo toks stiprus, kad su ramentais, vos paeidamas, buvau pasiryžęs važiuoti mokytis reiki net į Maskvą. Bet po savaitės laikraštyje perskaičiau straipsnį apie Kaune gyvenantį reiki meistrą ir iškart užsirašiau į seminarą Dar tada nesupratau, kad atradau save, gyvenimo pašaukimą. Po metų reiki praktikos mečiau verslą (o gl jis pats sužlugo?)".
Gydo ir mokina žmones reiki metodo
Beje, -gydo gydytojai. Visi kas dirba su reiki energija gali tik perduoti ją ir taip sustiprinti savo bei paciento organizmo rezervus. Virginijus jau šešerius metus praktikuoja reiki. Jis gerai prisimena, kai per pirmąją inicijaciją pajuto energijos sruvenimą, karštį delnuose. „Kiekvienas gimstame turėdami šią gamtos dovaną gauti ir perduoti energiją. Netinkamas auklėjimas ir gyvenimo būdas, nenoras dalintis, įprotis kaupti, tikėjimo ir meilės trūkumas šį gebėjimą susilpnina.
Jau po kelių seansų pastebėjau, kad reiki pripildo jėgų, gerėja savijauta, keičiasi požiūris į save ir gyvenimą. Reiki padėjo man atrasti prarastą fizinę ir dvasinę harmoniją. Pradėjęs kelionę su reiki, išmokau atsikratyti blogų emocijų, žalingo gyvenimo būdo. Nors reiki nereikalauja nieko atsisakyti, lioviausi valgęs visą, kas turi akis. Dabar jau visiškai nevartoju alkoholio, nes jis išderina organizmo energiją. Meditacijos ir tikėjimas padėjo susigrąžinti dvasinę ramybę, o reiki - sveikatą, supratimą ir harmoniją gyvenime."
Dabar Virginijus pats tapęs reiki meistru išmokina pasveikti kitus. Dirbti ir gyventi su reiki energija. „Mano rankomis srūva kosminė, universalioji energija. Esu tik laidininkas, tarpininkas. Galiu gydyti ne tik žmones, bet ir augalus, gyvūnus. Po aštuonias valandas trunkančio reiki pirmos pakopos seminaro tai gali visi. Nebuvo dar tokio atvejo, kad kam neišeitų. Galiu gydyti net nematydamas to žmogaus. Užtenka jo noro ir prašymo. Mane susiranda per internetą, skambina iš Amerikos ir sako: „Padėk Petrui“. Reiki veikia per bet kokį atstumą. Daugeliui tai atrodo mistika, bet iš tiesų tai nėra nepasiekiama. Pasipraktikavus su reiki energija bent mėnesį laiko ir sudalyvavus reiki antros pakopos aštuonių valandų seminare, tai pavyksta kiekvienam. Vėl pasikartosiu, jog nebuvo dar tokio atvejo, kad kam neišeitų. Informacija glūdi anapusiame pasaulyje, už proto, sąmonės ir net pasąmonės ribų. Tačiau su reiki nereikia net žinoti, kaip prieiti prie tos informacijos. Gydymas vyksta savaime, tereikia uždėti rankas. Pastoviai praktikuojant reiki sustiprėja minties energija. O su stipria mintimi mes galime sąmoningai kurti savo gyvenimą, nors iki tol tik plaukėme pasroviui arba bandėme "prasimušti"".
Virginijus džiaugiasi galėdamas padėti ir kitiems negaluojantiems žmonėms atrasti gyvenimo džiausmą, sustiprėti fiziškai ir dvasiškai. „Nes pats įsitikinau reiki galia. Jau vaikštau be ramentų, tik su lazdele. Ir jos greitai nebereikės“.
Paklausus apie šeimą, reiki meistras tik skėsteli rankomis: „Kad taip ir neturėjau laiko rimčiau pagalvoti apie vedybas. Kol kas labiau rūpi ne žemiški, bet dvasiniai dalykai... Meilė? Jos nereikia ieškoti, ji ateina savaime…“
Svajoja apie ekologišką gyvenvietę
Paskaitos, seminarai, gydymo seansai. Tai - Virginijaus kasdienybė. Kaip visur spėja? „Kai darai kažką prasminga ir naudinga, tai nė kiek nevargina. Priešingai, teikia pasitenkinimo ir optimizmo. Gydydamas, mokydamas, bendraudamas nepavargstu, nes mažai eikvoju savo bioenergijos. Palaiko ir stiprina reiki.“
Laisvalaikiu Virginijus daug skaito ir keliauja. Tai - jo hobis. Bet visų didžiausia reiki meistro svajonė - įkurti ekologišką gyvenvietę. Jis - vienas iš šios nuostabios idėjos iniciatorių. „Prieš metus įkūrėme savo klubą. Dabar jau Kaune virš penkiasdešimt narių, Vilniuje virš dvidešimt, kituose miestuose apie dešimt-dvidešimt. Tai visai realu. Perskaičius V. Megre knygų seriją „Anastasija“, gimė mintis ir Lietuvoje įkurti tokį rojaus kampelį. Kiekvienas bendramintis galėtų įsigyt po hektarą žemės, augintų sau ekologiškai švarias daržoves ir vaisius. Dalį ploto užsodintume medžiais. Pavyzdžiui, kedrais, pušimis, ąžuolais kurie energetiškai stipriau valo aplinką ir gerina sveikatą.
Asmeniškai aš, šalia gyvenvietės norėčiau įrengti vietą svečiams. Čia galėtų atvykti pailsėti visi norintieji. Tie, kurie prarado dvasinę pusiausvyrą, pavargo nuo pašėlusio gyvenimo tempo, barnių šeimoje, darbo. Tokioje erdvėje, kur žmonės gyvena be pykčio, jausdami gyvenimo džiaugsmą, susidaro labai stipri teigiama energija. Pabuvus tokioje meilės kupinoje erdvėje, atsigauna siela ir kūnas. Tai - ne utopija. Tikiu, ši svajonė jau greit išsipildys. Tai žingsnis atgal į gamtą, arčiau dvasinių vertybių ir toliau nuo įtampos, stresų, depresijų. Iš civilizacijos šurmulio žmonės galės sugrįžti namo po darbo į aplinką, pilną harmonijos ir meilės“
Kartais, kad pakiltum, reikia atsidurti ant prarajos krašto…
Lina Grinkevičienė
Atsivertimas
(Žurnalas "Ji" Baladžio mėn. 2003 m.)
Lina Grinkevičienė
Po pokalbio su reiki meistru Virginijumi Mocku išlėkiau pakylėta tarsi ant sparnų. Širdy paliko kažkas giedra šilta ir dvasinga. Sunku patikėti, kad prieš dešimt metų šiam žmogui terūpėjo verslas, pinigai ir gyvenimo malonumai.
Avarija - lemtingas ženklas
Vos įėjus į kabinetą, Virginijus mane pasitiko plačiai šypsodamasis. Jei ne lazdelė rankoje, nė neįtartum, kad trisdešimt ketverių metų vyras po ištikusios nelaimės pusmetį nesikėlė iš patalo, mokėsi vaikščioti iš naujo. „Po avarijos likau iki pusės paralyžuotas. Nors gydytojų prognozės buvo liūdnos, neabejojau, jog man invalido vežimėlio neprireiks. Tiesiog žinojau. Matyt, kol kelias paras gulėjau be sąmonės, kažkas tokio įvyko, pasisėmiau informacijos iš anapusio pasaulio. Nors iki tol nesidomėjau jokiais netradiciniais gydymo būdais, neskaičiau ezoterinės literatūros, pasąmonėje suvokiau, kaip priversti judėti apmirusius kojų pirštus. Dieną naktį mintyse įsivaizdavau, kaip mano stuburo kanalu „bėgioja“ įvairiaspalviai kamuoliukai. Paprastai kalbant, tai buvo gyvybinė energija, kurią mintimis siunčiau į pažeistą stuburą. Begalinis noras pasveikti išvengiant operacijos padarė stebuklą. Po savaitės pradėjau judinti pirštus. Po pusmečio pradėjau stotis ant kojų. Iš pradžių ropojau keturiomis, nes raumenys buvo visiškai silpni. Po reabilitacijos sanatorijose, gydymo ir treniruočių Maskvoje, jau vaikščiojau su ramentais. O gydytojai sakė, kad pilnam atsistatymui prireiks maždaug dešimt-dvylikos metų.
Dėl visko, kas atsitiko, esu dėkingas likimui. Šis nelaimingas įvykis mane privertė pakeisti požiūrį į gyvenimo vertybes ir tapti kitu, dvasingesniu žmogumi. “
Patiko turtingas gyvenimas
„Pamenu, tada, jaunam dvidešimtmečiui, terūpėjo materialūs dalykai. Vienintelis tikslas buvo susikurti prabangų ir gerą gyvenimą. Grįžęs iš armijos, apleidau studijas Kauno technologijos universitete. Maniau, diplomas palauks. Su draugu pradėjome biznį. Puikiai sekėsi. Iš Maskvos vežiojome kavą ir kitas deficitines tais laikais prekes. Kada inžinieriai per mėnesį uždirbdavo apie 200 rublių, mes - penkis šimtus per savaitę. Toks gyvenimas man patiko.
Būtent šiuo momentu įvyko avarija. Artėjo sesija, o aš nesimokiau, važinėjau biznio reikalais. Tą lemtingą dieną vairavau neišsimiegojęs, nepastebėjau duobės kelkraštyje ir nuriedėjęs automobilis apsivertė. Tėvai atsipirko gumbais ir mėlynėmis, o aš.... Kažkas turėjo įvykti, nes tada jaučiausi pasimetęs ir nežinoju, ką toliau veikti. Avarija matyt, buvo vienintelis būdas sustabdyti mane ir priversti susimąstyti apie tikrąsias gyvenimo vertybes. Tas skaudus spyris iš aukščiau pakoregavo mano gyvenimą. Ir sakyčiau nešvelniai".
Bet viskas keitėsi ne iš karto. Prireikė šešių metų, kol už "spyrį" Virginijus pradėjo dėkoti likimui . Neiškart pavyko nugalėti save ir pradėti gyventi prasmingiau, dvasingiau. „Vos tik pradėjau vaikščioti, manyje vėl prabudo verslininko gyslelė. Įkūriau privačią įdarbinimo agentūrą. Vėliau, su partneriu įkūrėme savo prekybos firmą. Pinigai byrėjo lyg iš dangaus. Įsigyjau nenaują, bet tais laikais prabangų automobilį, kišenėje smulkioms išlaidoms visada būdavo apie tūkstantis litų. Biznis plėtėsi.
Vakarėliai su bendradarbiais, savaitgaliai prie jūros…
Džiaugiausi gyvenimu ir nekreipiau dėmesio į likimo siunčiamus ženklus. Kai pirmąsyk apvogė mūsų firmą, net nepagalvojau, kad tai koks nors perspėjimas. Kai antrąsyk apiplėšė mano butą buvo liūdna, bet irgi nereagavau. (Vagys susikrovė aparatūrą bei kitus vertingus daiktus ir nurūko su mano mersedesu). Verslininko gyslelė ir noras gerai gyventi nustelbė viską. O dvasia alko ir maištavo. Mano aukštesnysis „aš“ troško daugiau. Kas vyksta jau pradėjau mąstyti, kai apgavo verslo partneriai iš Rusijos ir turėjome 50 tūkstančių dolerių nuostolių.
Manau, dar vienos avarijos ar nesėkmės neprireikė būtent dėl susimąstymo apie gyvenimo prasmę. Bet tiek įvykių reikėjo, kad suprasčiau, jog toks mano gyvenimas beprasmis. Taip gyvena daugelis. Iš tiesų tik mes patys galime nuspręsti ir visada sprendžiame kokia yra gyvenimo prasmė. Dažnai nesąmoningai arba šį sprendimą kopijuojame iš kitų.
Atrado reiki
„Pamenu, dar gulint ligoninėje tėtis atnešė knygą apie jogą ir meditaciją. Ji labai mane sudomino. Gulėdamas ant patalo, nenorėjau veltui švaistyti laiko. Ėmiau ieškoti išeities, kaip greičiau pasveikti. Skaičiau literatūrą apie netradicinius gydymo būdus, domėjausi bioenergija, Rytų filosofija, religijom. Taip pamažu atradau reiki. Paklausiau vidinio balso. Tas šauksmas buvo toks stiprus, kad su ramentais, vos paeidamas, buvau pasiryžęs važiuoti mokytis reiki net į Maskvą. Bet po savaitės laikraštyje perskaičiau straipsnį apie Kaune gyvenantį reiki meistrą ir iškart užsirašiau į seminarą Dar tada nesupratau, kad atradau save, gyvenimo pašaukimą. Po metų reiki praktikos mečiau verslą (o gl jis pats sužlugo?)".
Gydo ir mokina žmones reiki metodo
Beje, -gydo gydytojai. Visi kas dirba su reiki energija gali tik perduoti ją ir taip sustiprinti savo bei paciento organizmo rezervus. Virginijus jau šešerius metus praktikuoja reiki. Jis gerai prisimena, kai per pirmąją inicijaciją pajuto energijos sruvenimą, karštį delnuose. „Kiekvienas gimstame turėdami šią gamtos dovaną gauti ir perduoti energiją. Netinkamas auklėjimas ir gyvenimo būdas, nenoras dalintis, įprotis kaupti, tikėjimo ir meilės trūkumas šį gebėjimą susilpnina.
Jau po kelių seansų pastebėjau, kad reiki pripildo jėgų, gerėja savijauta, keičiasi požiūris į save ir gyvenimą. Reiki padėjo man atrasti prarastą fizinę ir dvasinę harmoniją. Pradėjęs kelionę su reiki, išmokau atsikratyti blogų emocijų, žalingo gyvenimo būdo. Nors reiki nereikalauja nieko atsisakyti, lioviausi valgęs visą, kas turi akis. Dabar jau visiškai nevartoju alkoholio, nes jis išderina organizmo energiją. Meditacijos ir tikėjimas padėjo susigrąžinti dvasinę ramybę, o reiki - sveikatą, supratimą ir harmoniją gyvenime."
Dabar Virginijus pats tapęs reiki meistru išmokina pasveikti kitus. Dirbti ir gyventi su reiki energija. „Mano rankomis srūva kosminė, universalioji energija. Esu tik laidininkas, tarpininkas. Galiu gydyti ne tik žmones, bet ir augalus, gyvūnus. Po aštuonias valandas trunkančio reiki pirmos pakopos seminaro tai gali visi. Nebuvo dar tokio atvejo, kad kam neišeitų. Galiu gydyti net nematydamas to žmogaus. Užtenka jo noro ir prašymo. Mane susiranda per internetą, skambina iš Amerikos ir sako: „Padėk Petrui“. Reiki veikia per bet kokį atstumą. Daugeliui tai atrodo mistika, bet iš tiesų tai nėra nepasiekiama. Pasipraktikavus su reiki energija bent mėnesį laiko ir sudalyvavus reiki antros pakopos aštuonių valandų seminare, tai pavyksta kiekvienam. Vėl pasikartosiu, jog nebuvo dar tokio atvejo, kad kam neišeitų. Informacija glūdi anapusiame pasaulyje, už proto, sąmonės ir net pasąmonės ribų. Tačiau su reiki nereikia net žinoti, kaip prieiti prie tos informacijos. Gydymas vyksta savaime, tereikia uždėti rankas. Pastoviai praktikuojant reiki sustiprėja minties energija. O su stipria mintimi mes galime sąmoningai kurti savo gyvenimą, nors iki tol tik plaukėme pasroviui arba bandėme "prasimušti"".
Virginijus džiaugiasi galėdamas padėti ir kitiems negaluojantiems žmonėms atrasti gyvenimo džiausmą, sustiprėti fiziškai ir dvasiškai. „Nes pats įsitikinau reiki galia. Jau vaikštau be ramentų, tik su lazdele. Ir jos greitai nebereikės“.
Paklausus apie šeimą, reiki meistras tik skėsteli rankomis: „Kad taip ir neturėjau laiko rimčiau pagalvoti apie vedybas. Kol kas labiau rūpi ne žemiški, bet dvasiniai dalykai... Meilė? Jos nereikia ieškoti, ji ateina savaime…“
Svajoja apie ekologišką gyvenvietę
Paskaitos, seminarai, gydymo seansai. Tai - Virginijaus kasdienybė. Kaip visur spėja? „Kai darai kažką prasminga ir naudinga, tai nė kiek nevargina. Priešingai, teikia pasitenkinimo ir optimizmo. Gydydamas, mokydamas, bendraudamas nepavargstu, nes mažai eikvoju savo bioenergijos. Palaiko ir stiprina reiki.“
Laisvalaikiu Virginijus daug skaito ir keliauja. Tai - jo hobis. Bet visų didžiausia reiki meistro svajonė - įkurti ekologišką gyvenvietę. Jis - vienas iš šios nuostabios idėjos iniciatorių. „Prieš metus įkūrėme savo klubą. Dabar jau Kaune virš penkiasdešimt narių, Vilniuje virš dvidešimt, kituose miestuose apie dešimt-dvidešimt. Tai visai realu. Perskaičius V. Megre knygų seriją „Anastasija“, gimė mintis ir Lietuvoje įkurti tokį rojaus kampelį. Kiekvienas bendramintis galėtų įsigyt po hektarą žemės, augintų sau ekologiškai švarias daržoves ir vaisius. Dalį ploto užsodintume medžiais. Pavyzdžiui, kedrais, pušimis, ąžuolais kurie energetiškai stipriau valo aplinką ir gerina sveikatą.
Asmeniškai aš, šalia gyvenvietės norėčiau įrengti vietą svečiams. Čia galėtų atvykti pailsėti visi norintieji. Tie, kurie prarado dvasinę pusiausvyrą, pavargo nuo pašėlusio gyvenimo tempo, barnių šeimoje, darbo. Tokioje erdvėje, kur žmonės gyvena be pykčio, jausdami gyvenimo džiaugsmą, susidaro labai stipri teigiama energija. Pabuvus tokioje meilės kupinoje erdvėje, atsigauna siela ir kūnas. Tai - ne utopija. Tikiu, ši svajonė jau greit išsipildys. Tai žingsnis atgal į gamtą, arčiau dvasinių vertybių ir toliau nuo įtampos, stresų, depresijų. Iš civilizacijos šurmulio žmonės galės sugrįžti namo po darbo į aplinką, pilną harmonijos ir meilės“
Kartais, kad pakiltum, reikia atsidurti ant prarajos krašto…
Lina Grinkevičienė
