Blog
Kada jau laikas sugrįžti prie Reiki praktikos ar meditacijos?
Interviu su Virginijumi Mockumi, Karmos meistru, Reiki mokytoju
Kodėl kai kurie žmonės prisimena, sugrįžta prie Reiki praktikos ar meditacijos net ir po daug metų?
Yra vienas dalykas, kurio ilgai nesupratau.
Kodėl žmonės po dešimties, dvylikos ar net penkiolikos metų, būna, prisimena?
Ne vestuves. Ne kelionę. Ne naują automobilį. Ne kažkokį didelį pirkinį. O būtent mane ar mokymus.
Pradėjau apie tai daug galvoti po vieno pokalbio.
Paskambino moteris. Balsas buvo nedrąsus, lyg skambintų žmogui, kurio seniai negirdėjo.
– Nežinau, ar prisimenate mane…
Pasirodo, nuo jos pirmos Reiki pakopos buvo praėję šešiolika metų.
Šešiolika. Kai tai išgirdau, net prisėdau. Per tiek laiko žmogaus gyvenime pasikeičia labai daug. Vaikai užauga. Pasikeičia darbai. Kartais miestai, net šalis ir visas gyvenimo ritmas.
O ji prisiminė. Ne pažymėjimą. Ne datą. Ne tai, ką buvo užsirašiusi. Ji prisiminė jausmą.
Po kelių minučių pokalbio ji pasakė sakinį, kuris man iki šiol įstrigęs.
– Žinote, man atrodo, kad tada gyvenau arčiau savęs.
Arčiau savęs. Kažkodėl tie du žodžiai pasakė daugiau nei visas mūsų pokalbis.
Pradėjau pastebėti, kad tokių žmonių atsiranda ne vienas ir ne du.
Kartkartėmis kažkas parašo. Kažkas paskambina. Kažkas paklausia apie aukštesnę pakopą. Kažkas prisipažįsta, kad jau kelerius metus galvoja vėl praktikuoti. Klausia ar galima vėl pradėti, ar tęsti, kai tiek daug praleidai.
Ir beveik visi pasakoja labai panašią istoriją.
Iš pradžių praktikavo. Vėliau mažiau. Po to dar mažiau. Paskui gyvenimas įsisuko taip, kad nebeliko laiko. Darbas, vaikai, tėvai, namai, rūpesčiai, problemos laukiančios sprendimų.
Atrodė, kad atsiras laiko rytoj. Paskui kitą savaitę. Paskui kitą mėnesį. O paskui praeina metai, kiti. Kartais ir dešimt ar net daugiau.
Viena moteris man labai atvirai pasakė:
– Žinote, aš niekada nenustojau tikėti tuo, ką buvau gavusi. Aš tiesiog nebeskyriau laiko išmoktoms praktikoms.
Ir man atrodo, kad čia daugelis atpažins save.
Nes dažniausiai žmonės nepameta to, kas jiems buvo svarbu.
Jie tiesiog nustumia į šalį.
Laikinai. Kol susitvarkys gyvenimą.
Tik gyvenimas turi vieną keistą savybę. Jis retai kada susitvarko iki galo. Baigiasi vieni rūpesčiai, prasideda kiti. Išsprendi vieną problemą, atsiranda nauja. Ir taip metai po metų.
Tada vieną dieną žmogus supranta, kad kažko trūksta.
Ne naujo telefono. Ne naujų baldų. Ne atostogų. Kažko kito. Vienos tos valandos.
Keista, bet dažniausiai žmonės pasiilgsta būtent jos.
Tos valandos, kai nereikia nieko įrodinėti. Nereikia nieko gelbėti. Nereikia niekur skubėti. Nereikia spręsti svetimų problemų.
Kai gali tiesiog pabūti tyloj, pabūti su savimi.
Dabar, kai pagalvoju, gal mes per mažai vertiname tokius dalykus.
Vertiname tada, kai jų netenkame. Kol esame sveiki, atrodo, kad viskas gerai. Kol nieko neskauda, atrodo, kad taip bus visada.
Kol organizmas tyliai neša visus mūsų krūvius, net nesusimąstome, kiek daug iš jo reikalaujame.
O paskui ateina nuovargis, įtampa, nemiga, nerimas, skausmai, galiausia ir ligos, o kartais dar rimtesni gyvenimo išbandymai.
Ir tada žmogus pradeda prisiminti. Prisimena ne tik tai, ką mokėsi. Prisimena save tada ir tą jausmą. Prisimena, kad kažkada mokėjo sustoti. Mokėjo bent trumpam paleisti viską. Mokėjo pabūti čia ir dabar.
Be telefono. Be naujienų. Be skubėjimo. Be minčių apie tai, ką dar reikės padaryti.
Viena moteris pasakojo, kad po ilgo laiko vėl atsisėdo praktikai.
Tik pusvalandžiui.
Sakė, kad pradžioje buvo sunku. Mintys lakstė į visas puses. Prisiminė nebaigtus darbus. Skambučius. Laukiančius neatidėliotinus sprendimus.
Bet po kelių dienų praktikos atsitiko keistas dalykas.
Ji vėl pajuto tai, ko nebuvo jautusi daugelį metų.
Vidinę tylą ir džiugesį, ji tarsi ištirpo ramybėje.
Ne todėl, kad pasaulis aplink nutilo.
Pasaulis liko toks pats.
Tie patys rūpesčiai. Tie patys žmonės. Tie patys darbai. Pasikeitė tik viena.
Ji vėl atrado vietą, į kurią gali sugrįžti.
Ir tada suprato tai, ko anksčiau neįvertino.
Didžiausia praktikų vertė jai buvo ne tada, kai buvo sunku.
Didžiausia vertė buvo tada, kai viskas buvo gerai.
Kai nieko neskaudėjo. Kai gyvenimas tekėjo įprastai. Kai galėjo stiprinti tai, kas vėliau tampa atrama, pagrindu.
Turbūt todėl kai kurie žmonės po daugelio metų pradeda domėtis aukštesnėmis pakopomis arba atsiranda poreikis pakartoti, gal net nuo pačios pradžios.
Ne todėl, kad kažkas juos įkalbinėja. Ne todėl, kad kažkas spaudžia.
O todėl, kad viduje lieka neatsakytas klausimas.
Kas būtų buvę, jei nebūčiau sustojęs?
Kas būtų buvę, jei būčiau tęsęs?
Ką dar galėčiau atrasti šiandien?
Ir man atrodo, kad daugeliui pažįstamas dar vienas jausmas.
Kai jau seniai norisi paklausti.
Pasitarti, išsiaiškinti, bet vis atidėliojama.
Rytoj. Kitą savaitę. Po atostogų. Kai bus daugiau laiko.
Tik dažniausiai po daugelio metų žmonės pasako ne kodėl sugrįžau?
O kodėl taip ilgai laukiau?
Gal todėl svarbiausias klausimas šiandien nėra, kiek laiko praėjo nuo pirmosios pakopos.
Ne kiek metų nepraktikavote. Ne kiek kartų atidėjote sprendimą.
Svarbiausias klausimas galbūt visai paprastas.
Ar tas tylus smalsumas, kuris kartais primena apie save, tikrai dingo?
O gal jis vis dar laukia kažkur pasislėpęs giliai?
Laukia vieno pokalbio. Vieno klausimo. Vieno atsakymo.
Ar sekančio žingsnio pirmyn.
Jei norite sužinoti daugiau apie energijas, karmos dėsnius, vidinės energijos stiprinimą ar susipažinti su Virginijumi Mockumi – užsirašykite konsultacijai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ar nuotoliniu būdu.
Susisiekite jau šiandien, labai geras laikotarpis pradėti naują vidinio apsivalymo ir pasekoje atsirandančios geresnės sveikatos, nuotaikos ir sėkmės etapą!
Bendraautorius – Virginijus Mockus
Kopijuoti ar naudoti ištraukas – tik susitarus ir nurodant šaltinį!